Kai iš lovos išlipi gerokai po pusryčių laiko ir jauties atitolęs nuo pasaulio. Virtuvėje nerandi taip trokštamos kavos ar bent plytelės šokolado. Apsvilini kiaušinienei skirtus svogūnėlius ir tiesiog Jauti, kad laukia ilga bei neitin darbinga diena . Kai nesinori nei kalbėt nei klausyt, KARTAIS užtenka tik vieno mažo stimulo – ir vėl šypsais.
Nes už lango taip ramiai sninga, o aš ir vėl einu į priekį. Štai ką vadinu įkvėpiančia muzika!
Manau visi savo laiku atrandame tokią muziką, kuri panardiną į savotišką “transą”: absoliučiai atpalaiduoja ir nuramina. Leidžia atsiriboti nuo aplinkinio pasaulio ir “pasinerti” tik į savo vidų.
Asmeniškai, turiu tik (net?) dvi tokias melodijas. Skirtingai nei kitos (mėgstamos), jos nesužadina tam tikrų stiprių emocijų ar prisiminimų, bet leidžia vienu metu ir susikaupt ir atsipalaiduoti bet kokiai norimai veiklai. Net žavu, kaip leidžiant tą pačią muziką šimtus kartų, skirtingais gyvenimo tarpsniais, ji nei atsibosta nei praranda savo poveikio bei žavesio.
Jau buvau pamiršusi ką reiškai Tikrai Žiemiška Žiema. Kai išėjęs paskęsti pūsnyse, o kur tik pasisuki – balta.Taip natūralu ir būtent dėl to – gražu.
Tada labiausiai imi vertinti ramias akimirkas namie, su šilta arbata, mezginiu rankoj ir katinu su įsijautimu naršančiu tavo siūlus.
Gal dėl spalvų, gal dėl lengvos mistinės nuotuikos Vilniaus gatvėse, ruduo man kūrybos ir grožio metas. Visas kūnas prisipildęs įvairiausių pojučių, o galvoj minčių, kurias trūkt plyšk norisi kuo greičiau paleisti į pasaulį.. Bet ką daryti, kai tave užplūsta noras ne tik kurt kulinarinius “šedevrus” arba grot arba megzt arba fotografuot arba dar velnias žino ką.. o viskas ir vienu metu!
Deja, kad ir labai “gobšus” būdamas – visko neaprėpsi, tad šiandienos įrašą paskiriu jaukiom interjero (ir ne tik) idėjom.
o čia, gal ir ne visai į temą.. mano svajonių kambarys:
ir gal kiek mažiau jaukus, bet taip pat labai labai:
Pozityvus vakaras.
Stiklinė šilto pieno, aviečių uogiene aptepta riekelė baltos duonos, rami muzika ir už lango gatvės žibintais apšviesti geltoni lapai, viduje sukelia rudenišką įkvėpimo jausmą. Šį kart apsiviniojusį šiltais ir spalvotais siūlais..
Taigi, artimiausi planai:
Ir keli žiauriai gražūs, bet deja man sunkiai realizuojami mezginiai pasigrožėjimui:
Mano vakaras dvelkia prancūziškais kvepalais.. Jaučiu ir vėl išmokau džiaugtis mažais malonumais. Ryte gavau fantastišką juodai baltą atvirutę iš Romos – negaliu atsižiūrėt. Matyt todėl, jog seniai pamiršau ką reiškia sulaukt tikro pašto. Atsikeli, užsiplikini kavos ir pirmu taikinių laiptais į apačią – tikrint dėžutės. Mane tai žavi, jaučiu todėl, kad užčiuopiu kažką Tikro.
O dabar, už lango taip pasakiškai gražu. Gatvės žibintas lengvai apšviečia krintančias snaiges. Už viską labiausiai vertinu tokius vakarus su savim. Kai visi namiškiai jau sugula, galiu sau leist šiek tiek panaktinėt. Rašyt, tapyt, skaityt ar tiesiog alsuoti ramybe. O jei būčiau visai viena, prisėsčiau prie pianino.. Iš tiesų labai apmaudu, jog tokiu tobulu paros metu negaliu grot. Ypač dabar, kai suderintas, atnaujintas – visai kitas jausmas.
Ką gi.. Einu juodos arbatos su citrina ir knygos
Paskutiniai komentarai